Kaip galite įžvelgti nuotraukoje, pagrindinis skirtumas yra dvejose sukeistose skylutėse, dėl ko keičiasi pirštuotė natoms išgauti. Įsivaizduokime, jog muzikos mokytojas pamokos metu pieš ant lentos, kurias skylutes vaikams reikia uždengti.
Jei klasėje pusė mokinių turės kitokios sistemos fleitutes, jiems mokytojas užspaudimus turės nupiešti individualiai.
Dėl to rekomenduojame aiškiai paklausti mokytojo, su kokio tipo fleitutėmis
šis ruošiasi mokyti Jūsų atžalas. Vokiškos pirštuotės išilginės fleitos yra žymimos G raide, o barokinės B.

Linkime gražių mokslo metų!

GITARŲ TIPAI

Jeigu tai Jūsų pirmoji gitara, paskaitykite gitarų tipų aprašymus, pasvarstykite kas Jus sudomino pradėti groti gitara, kaip norite skambėti, kokį stilių grosite, tada išsirinkite gitaros tipą. Pasvarstykite ar pirksite gitarai priedus (dėklą, derintuvą, stovą, pakojį ir kt.) Jeigu išsirinkote elektrinę gitarą, prisiminkite, kad jai būtinas stiprintuvas ir laidas jungimui.
Jei esate pažengęs arba tai ne pirmoji Jūsų gitara ir norite pirkti geriau ar kitaip skambantį instrumentą, pasidomėkite gitarų tipais, skirtingos medienos skambėjimo savybėmis, garso ėmiklių skirtumais elektrinėse gitarose. Pastebėkite, kokiais instrumentais groja Jūsų mėgstami muzikantai ar grupės, kurių skambesys Jums patinka.

Tai akustinis instrumentas su šešiomis nailoninėmis stygomis (3 storosios yra nailoninės dengtos metalo vija). Gitaros grifas platus ir plokščias. Kadangi grifas dažniausiai būna be sutvirtinimo strypo, o kuoliukai yra plastmasiniai, šiai gitarai netinka metalinės stygos. Metalinių stygų įtempimas yra didesnis ir uždėjus jas ant klasikinės gitaros dažniausiai grifas išlinksta.
Todėl klasikinei gitarai tinka tik nailoninės stygos. Tokias stygas spausti lengviau nei metalines (kurias naudoja akustinėms gitaroms), o skambesys yra švelnesnis, minkštesnis. Grojama pirštais, dažniausiai sėdint, naudojamas pakojis. Dažniausiai naudojama klasikinės, flamenko muzikos atlikime, grojant solo ar ansamblyje. Šiais laikais taip pat pritaikoma jazz, pop ir kitų stilių muzikoje. Rinkitės klasikinę gitarą, jeigu nusprendėte mokintis atlikti klasikinę muziką arba jei Jums tiesiog patinka jos subtilus skambesys.

Gitara su metalinėmis stygomis. Grifas siauresnis ir šiek tiek gaubtas, kuoliukai stygoms metaliniai. Rezonansinė dėžė didesnė, platesnė nei klasikinės gitaros. Šiai gitarai galima naudoti įvairaus tempimo metalines stygas, kadangi grifas turi sutvirtinimo strypą, einantį per visą grifą, kurio įtempimą galima reguliuoti. Šiai gitarai netinka nailoninės stygos. Grojama pirštais ar brauktuku, sėdint arba stovint, naudojant diržą. Jos garsas yra skardesnis, skaidresnis ir garsesnis. Gitara labai dažniausiai naudojama šiuolaikinėje muzikoje, lengvai atskiriama pagal savo skambesį. Skamba garsiai ir aiškiai, ypač tinkama akomponuoti. Rinkitės šią gitarą, jeigu patinka jos skambesys, norite išmokti groti populiariąją, rock, country muziką ar svajojate apie dainas draugų būryje.

Šioje gitaroje šalia kiekvienos stygos yra po antrą stygą, todėl skambesys yra tarsi dvigubas, itin turtingas, platus ir gražiai plaukiantis. Puikiai skamba grojant akordais. Labiau tinkama šiek tiek pažengusiems dėl platesnio grifo ir sudėtingiau (sunkiau) prispaudžiamų dvigubų stygų.

Tai gitara, kurioje magnetiniai ėmikliai metalinių stygų vibracijas paverčia elektriniais signalais ir perduoda juos laidu į garso stiprintuvą, kad girdėtume garsą per garsiakalbį. Pati elektrinė gitara skamba labai tyliai, nes neturi rezonansinės dėžės, todėl ją reikia jungti į garso stiprintuvą su kolonėle. Skambesys labai priklauso nuo daugybės komponentų, tačiau labiausiai tembrą sukuria garso ėmikliai ir garso stiprintuvas per kurį grojama, taip pat garsą įtakoja stygos ir mediena iš kurios pagamintas gitaros korpusas, grifas ir pirštlentė. Grojama brauktuku, pirštais. Dažnai naudojami įvairūs efektai, priedai, keičiantys garsą. Atliekami labai įvairūs stiliai: rock, rock&roll, metal, jazz, pop ir kiti. Rinkitės šią gitarą, jeigu patinka jos skambesys, norite groti per stiprintuvą, svajojate groti su grupe. Bosinė gitara taip pat priklauso šiam gitarų tipui.

Klasikinę gitarą galima įgarsinti priklijuojamu prie korpuso mikrofonu arba pjezo elementu. Pjezas dažniausia dedamas po tilteliu, jam reikalingas pirminis stiprintuvas, kuris dažnai įtaisomas pačios gitaros viduje arba korpuso šoninėje pusėje su garso ir tembro reguliatoriais. Mikrofonas skamba natūraliau, šilčiau, pjezo skambesys aštresnis, skardesnis.
Akustinę gitarą galima įgarsinti mikrofonu, pjezu arba magnetiniu ėmikliu. Gamyklose labai dažnai būna įdėtas pjezo nuėmėjas. Į akustinę gitarą pjezą įstato savo darbą išmanantis meistras. Magnetinis ėmiklis įstatomas labai paprastai ir nereikalauja jokių gitaros modifikacijų.

Elektrinėms gitaroms:

Plieninės (Stainless steel, ProSteel). Šviesiausiai, aštriausiai skambančios stygos. Bandykite drąsiai, jeigu žinote, jog Jūsų gitaroje nerūdijančio plieno skirsniai. Rinkitės šias stygas jei skambesyje trūksta aštrumo, aiškumo.
Nikeliu dengtos (Nickel plated). Pačios populiariausios, universalios stygos.
Pusiau šlifuotos (Half round). Švelniau skambančios stygos su lygesniu paviršiumi. Rinkitės jei norite sušvelninti skambesį ir išbandyti lygų stygų paviršių. Tinka įvairiai muzikai.
Nikelinės (Pure nickel). Mažesnių magnetinių savybių, švelniai, minkštai, skambančios stygos anksčiau buvusios populiarios tradicinio bliuzo, rokenrolo, rokabilio muzikoje.
Šlifuotos (Flat wound, Chromes). Stygos iš chromo su plokščia apvija, minkšto, sodraus tembro. Populiariausios džiazo muzikoje.

Akustinėms gitaroms:

Bronze. Dažniausia sudarytos iš 80% vario ir 20% cinko. Stygos skamba aštriai, ryškiai, skaidriai, giliai. Rekomenduojama gitaroms su kedro, raudonmedžio deka. Rinkitės šias stygas, jei skambesiui trūksta aštrumo, mėgstate groti pirštais ar norite pagyvinti instrumentą.
Phosphor bronze. Sudarytos iš 92% vario ir 8% alavo su fosforu. Skambesys subalansuotas, šviesus ir šiltas. Rekomenduojama gitaroms su kedro, eglės deka. Rinkitės šias stygas, jei stipriai brauktuku grojate akordus ir norite pagyvinti žemus dažnius. Išrastos 1974, žinomos kaip stygos ilgiau išlaikančios savo skambesio savybes, nes laikui bėgant mažiau oksiduojasi.
Silk and steel. Sidabru dengtos stygos (Silverplated wound). Minkštos, švelniau, tyliau skambančios stygos. Mėgiamos folk muzikos atlikėjų, tinkamos groti pirštais. Tai arčiausiai nailonių stygų skambančios stygos akustinėms gitaroms. Rinkitės šias stygas, jei Jūsų gitara mažesnio korpuso, mėgstate groti pirštais ar norite švelnesnio skambesio.
Šlifuotos (Flat tops). Grojant šiomis stygomis mažiau pašalinių garsų atsiranda slystant per jas pirštais. Rekomenduojama rinktis, jei grojate slaidu ar norite įrašinėti gitarą su kuo mažiau pašalinių garsų. Švelnus, šiltas tonas.

Yra dar viena stygų rūšis, tinkama elektrinėms ir akustinėms gitaroms.
Dengtos stygos (Coated):
Metalinės stygos akustinėms ir elektrinėms gitaroms būna “coated” serijos, tai reiškia, kad styga yra padengta mikrosluoksniu tam tikros medžiagos ir tokiu būdu apsaugojama nuo oksidacijos ir nešvarumų (apnašų, kurios patenka į apvijų tarpus grojant, dėl to tai suprastėja stygų tonas). Rekomenduojama rinktis šias stygas, jei norite jas rečiau keisti – jos žymiai ilgiau išlaiko savo skambėjimo savybes. Bet jos ir gerokai brangesnės.

Pagrindinės efektų grupės:

Perkrovimo (iškraipymo) efektai (distortion/overdrive/fuzz).

Šios grupės efektai iškraipo, kompresuoja ir sukuria pagrindinį Jūsų elektrinės gitaros toną. Tai efektai, kurie iš esmės pakeičia gitaros skambesį. Naudojant šiuos efektus naudojama ir tam tikra grojimo technika. Šie efektai labai plačiai naudojami rock, metal stiliuose.

Moduliacijos efektai (chorus, phaser, flanger)

Šie efektai skambesį “paskanina”, prideda judėjimo, padaro pilnesnį ir platesnį. Chorus, phaser, flanger terminais žymimi efektai prideda naujų spalvų gitaros skambesiui grojant bet kurio stiliaus muziką.

Laiko, erdvės efektai (Delay, reverb).

Šie efektai sukuria didelės koncertinės salės įspūdį, imituoja aidėjimą, prailgina skambėjimą, skambesiui prideda erdvės pojūčio. Garso atkartojimas dažnai panaudojamas kaip ritmo elementas.

Garso procesoriai

Tai įvairių gitarinių efektų rinkinys vienoje vietoje. Rinkitės procesorių, jei nežinote, kokio efekto norėtumėte arba jei norite daug efektų turėti viename prietaise. Rinkitės pavienius pedaliukus, jei norite formuoti savo unikalų skambesį arba žinote kokio vieno konkretaus efekto norėtumėte.

Pagrindiniai lūpinių armonikėlių tipai

Diatoninė armonikėlė

Dar vadinama Cross harp, Blues harp, 10-hole, Harp ir pan. Armonikėlė palyginti maža, turi 10 skylučių. Plačiausiai pritaikoma bliuzo, rock & roll, rock’o, country muzikoje. Natų patempimai, išgaunami traukiant orą į save yra tiesiog neatskiriama šios muzikos dalis. Naujokams lengva pradėti groti, tiesiog pučiant ir traukiant beveik visada gausis harmoniški akordai. Taip yra dėl “Richter tuning” derinimo sistemos. Kainos labai įvairios, galima gauti ir kelis eurus kainuojantį kinų gamybos „šedevrą“, ir paaukojus 10 – 20 eurų galima nusipirkti tikrai puikų harpiuką. Vokietijoje pagamintų armonikėlių (puiki liežuvėlių kokybė ir ilgaamžiškumas) kainos prasideda nuo 18 eurų. (http://www.tamsta.com/prekes/diatonines-lt/hohner-alabama-blues/) Reikėtų paminėti, kad principas „pasimokyti užteks ir pigesnės“ čia netinka, nes kuo pigesnė, tuo sunkiau išpūsti natas – tuo sunkiau mokytis.

Dviejų eilių armonikėlės (tremolo, oktavinės)

Tai dvi eiles skylučių turinčios armonikėlės, kurios suderintos panašiai kaip diatoninės, tačiau vienu metu vibruoja ne vienas, o du liežuvėliai. Oktavinėse armonikėlėse tie du liežuvėliai suderinti per oktavą. Tremolo armonikėlėse liežuvėliai suderinti labai artimai, bet ne identiškai dėl to girdimas vibruojantis garsas, “tremolo” efektas. Naudojama daugiausia liaudiškoje muzikoje (valsai, polkos, vokiški maršai) ir taip pat country stiliuje.

Chromatinė armonikėlė:

Turi pilną chromatinę skalę, todėl su ja galima groti bet kokią melodiją bet kurioje tonacijoje. Turi šone jungiklį, kuris pastumia vidinį mechanizmą ir taip keičia garsų tono aukštumą. Nelabai tinka pradedantiesiems ir neturintiems muzikos teorijos pagrindų. Išmokti daug sunkiau nei diatonine ar liaudiška armonikėle. Naudojama klasikinėje ir džiazo muzikoje. Kainuoja brangiausiai iš visų tipų (nuo 60 iki 150 eurų). Dar yra specifinės armonikėlės, dažniau naudojamos armonikėlių orkestruose. Kartais vadinamos orkestrinėmis. Jų būna labai įvairių, nuo telpančių delne iki tokių, kurių matmenys siekia pusmetrį (bosinės).

Geriausia apsilankyti muzikos prekių parduotuvėje ir išsirinkti pagal kainą, patogumą (komfortas grojant irgi svarbu), skambesį, galų gale išvaizdą. Reikėtų rinktis iš rimtų, visame pasaulyje pripažintų firmų. Pirmaujančios firmos lūpinių armonikėlių srityje: Hohner (Vokietija) arba Lee Oskar (Japonija). Hohner firmos armonikėlės beveik be išimties kokybiškos ir ganėtinai nebrangios. Standartiniai ir populiariausi modeliai Marine band Classic, Blues Harp, Big River Harp. Geresni modeliai Special 20, Pro Harp, Marine Band Deluxe. Apskritai, pradedančiajam tinka beveik bet kuris standartinio Richter derinimo C tonacijos armonikėlė. Pradedančiajam tinkamiausia C tonacija, nes dauguma pamokų ir pradžiamokslių yra parašyti C tonacijai. Toliau pagal populiarumą eina A, D, G, F tonacijos. Rimtai grojantys muzikantai turi 5 – 8 skirtingų tonacijų diatonines armonikėles arba vieną chromatinę.

Yra kelios taisyklės, kurių laikytis labai rekomenduojame. Svarbiausia – švara. Visada grojant įpučiame kažkiek seilių į armonikėlę, o tai ideali terpė bakterijoms veistis. Todėl po kiekvieno rimtesnio pagrojimo patartina armonikėlę lengvai iškratyti pakrečiant į delną. Gamintojas nerekomenduoja armonikėlę plauti vandeniu. Taip pat nesidalinkite armonikėle su kitais.

Armonikėlės ištakos siekia senovės Kiniją, kur jau prieš 5000 metų imperatorė Nyu-Kwa išrado instrumentą su virpančiais liežuvėliais. Šengu (tuo instrumentu) galima buvo groti tiek pučiant, tiek traukiant orą, tuo jis skyrėsi nuo visų to meto pučiamųjų instrumentų. Pirmieji dabartinę armonikėlės formą įgavę instrumentai pasirodė XIX a. pradžioje. Fridrichas Liudvikas Bušmanas sudėjo penkioliką švilpukų į kvadratinę 10x10cm dėžutę ir pavadino Buschmann Aura. Instrumentu galima buvo groti tik pučiant, tačiau dėl savo paprastumo jis išpopuliarėjo Vokietijoje ir Austrijoje. Kitą armonikėlės pirmtaką išrado žmogus, pavarde Richter (istoriniuose šaltiniuose išlikusi tik pavardė). Tai buvo 10 skylių diatoninė armonikėlė „Vamper“ su dviem komplektais liežuvėlių, taigi ja jau buvo galima groti ir traukiant, ne tik pučiant. Lyginant su Aura, Vamper buvo tik apie colį pločio – žymiai kompaktiškesnis instrumentas. Tačiau tuo laiku armonikėlė buvo daugiau susidomėjimo objektas nei pagarbos vertas instrumentas. Vokiečių laikrodininkas Mathias Hohner pradėjo laisvalaikiu gaminti armonikėles nuo 1950 metų. 1965 jis išsiuntė nedidelę partiją savo produkcijos į Ameriką savo pusbroliams. Armonikėlių puikus tonas, mažas dydis ir pagaminimo kokybė greitai užkariavo Amerikonų širdis ir neilgai trukus Amerikoje visi žinojo kas yra armonikėlė.

Armonikėlės sandara laba paprasta. Svarbiausia dalis – liežuvėlių plokštelės, kurios ir atsakingos už garso atsiradimą. Viena plokštelė dalyvauja pučiant, kita – traukiant orą pro skylę. Korpuso paskirtis – nukreipti oro srovę tinkama kryptimi, na, o dangteliai reikalingi, kad laikytų visus elementus vienoje vietoje, apsaugotų trapius liežuvėlius nuo mechaninių pažeidimų bei sukurtų erdvę garsui rezonuoti. Medžiaga, iš kurios pagamintas korpusas, turi įtakos skambesiui. Štai medinis garsas charakterizuojamas kaip pilnas, sodraus tembro, o štai plastikas sukuria šiltą, tolygų skambesį. Metaliniai korpusai apibūdinami kaip itin šviesiai ir aiškiai skambantys. Liežuvėlio tonas tiesiogiai susijęs su medžiaga, iš kurios jis pagamintas. Plastikiniai liežuvėliai sutinkami tik vaikiškuose žaisluose, visose normaliose armonikėlėse naudojamas metalas, dažniausiai žalvaris.

Šiuolaikinis dambrelis

Dambrelis, bandūrėlis, bindūrėlis, dambras, varganas, vargonėlis, šeivelė, kanklikė, bimba – muzikos instrumentas lamelofonas (virpinamas metalo liežuvėlis), priskiriamas skambinamųjų idiofonų grupei. Gaminamas iš metalo, rečiau – palmės medienos, bambuko, kaulo. Metalinis, 5-10 cm ilgio siaurėjančios pasagos (kartais trapecijos) formos korpusas per vidurį turi pritvirtintą plieninį 6-12 cm ilgio ir maždaug 0,5 cm pločio liežuvėlį užlenktu galu. Dambrelis skleidžia vibruojantį garsą, panašų į elektroninį. Grojant dambreliu, siaurasis korpuso galas nepilnai sukandamas arba priglaudžiamas prie dantų, o liežuvėlio vąšelis virpinamas pirštais. Liežuvėlis išduoda vieną pastovų pagrindinį toną, o burnos ertmė atlieka rezonatoriaus funkciją. Kalbos padargais išryškinami įvairūs obertonai.

Dambrelis – vienas seniausių muzikos instrumentų pasaulyje. Į Europą atkeliavo iš Azijos apie XIII a. Seniausi Europos dambreliai rasti 1399 m. sugriautos Tanenbergo pilies griuvėsiuose. XVIII a. dambrelis garsėjo kaip virtuoziško muzikavimo instrumentas. Kompozitorius Johannas Georgas Albrechtsbergeris (L. van Bethoveno mokytojas) sukūrė mažiausiai septynis koncertus dambreliui ir styginiams (trys iš jų išliko Budapešto bibliotekoje).

Manoma, kad į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos (germanų tautų). Yra kita versija, kad dambrelį į Lietuvą galėjo atnešti ir totoriai. Lietuvoje metalo dambreliai naudoti liaudies muzikoje, taip pat LDK didikų rūmų muzikoje.

Roko muzikoje naudoja lietuvių grupės Atalyja, Skylė, Žalvarinis. Solo dambreliu groja Dainius Jucius (Vilnius), Žanas Leskauskas (Vilnius), Albertas Bartašius (Pasvalys) bei Egidijus Darulis (Ukmergė). Gamina Albertas Bartašius (Pasvalys), Germanas Aleksejevas (Visaginas).

Manoma, kad dambrelio protėviu buvo lankas, atsiradęs mezolito epochoje maždaug prieš 9-12 tūkstančių metų: reikėdavo įremti vieną lanko galą į gomurį ar dantis, o kitą į žemę ir ginklas virsdavo muzikos instrumentu, kuriuo grodavo pirštais kliudydami templę ar ją mušdami pagaliuku.

Šiuolaikinio dambrelio protėviu buvo tošiniai dambreliai. Jo gamybai imama plona tošis ir įpjaunama išilgai beveik per visą ilgį, į tris dalis. Tošies šonai iš abiejų pusių glaudžiami prie lūpų ar dantų, o per vidurinę dalį – liežuvėlį – kitos rankos pirštais trenkiama arba tampoma specialiai pritvirtinta virvelė.

Lietuviški dambrelių atitikmenys:
BANDŪRĖLIS (Biržai; Kupiškis; Pandėlys; Vabalninkas),
BINDURĖLIS (Biržų apskr., Vabalninko vls., Šalnių km.),
DAMBRAS (Ruhig, 1747:22),
ŠEIVELĖ-KANKLIKĖ (Šiaulių apskr., Padubysio vls., Kurtuvėnai)