Kaip išsirinkti lūpinę armonikėlę?

Diatoninė armonikėlė

Dar vadinama Cross harp, Blues harp, 10-hole, Harp ir pan. Armonikėlė palyginti maža, turi 10 skylučių. Plačiausiai pritaikoma bliuzo, rock & roll, rock’o, country muzikoje. Natų patempimai, išgaunami traukiant orą į save yra tiesiog neatskiriama šios muzikos dalis. Naujokams lengva pradėti groti, tiesiog pučiant ir traukiant beveik visada gausis harmoniški akordai. Taip yra dėl “Richter tuning” derinimo sistemos. Kainos labai įvairios, galima gauti ir kelis eurus kainuojantį kinų gamybos „šedevrą“, ir paaukojus 20 – 40 eurų galima nusipirkti tikrai puikų harpiuką. Vokietijoje pagamintų armonikėlių (puiki liežuvėlių kokybė ir ilgaamžiškumas) kainos prasideda nuo 28 eurų - Hohner Big River Harp. Reikėtų paminėti, kad principas „pasimokyti užteks ir pigesnės“ čia netinka, nes kuo pigesnė, tuo sunkiau išpūsti natas – tuo sunkiau mokytis.

Dviejų eilių armonikėlės (tremolo, oktavinės)

Tai dvi eiles skylučių turinčios armonikėlės, kurios suderintos panašiai kaip diatoninės, tačiau vienu metu vibruoja ne vienas, o du liežuvėliai. Oktavinėse armonikėlėse tie du liežuvėliai suderinti per oktavą. Tremolo armonikėlėse liežuvėliai suderinti labai artimai, bet ne identiškai dėl to girdimas vibruojantis garsas, “tremolo” efektas. Naudojama daugiausia liaudiškoje muzikoje (valsai, polkos, vokiški maršai) ir taip pat country stiliuje.

Chromatinė armonikėlė:

Turi pilną chromatinę skalę, todėl su ja galima groti bet kokią melodiją bet kurioje tonacijoje. Turi šone jungiklį, kuris pastumia vidinį mechanizmą ir taip keičia garsų tono aukštumą. Nelabai tinka pradedantiesiems ir neturintiems muzikos teorijos pagrindų. Išmokti daug sunkiau nei diatonine ar liaudiška armonikėle. Naudojama klasikinėje ir džiazo muzikoje. Kainuoja brangiausiai iš visų tipų (nuo 60 iki 150 eurų). Dar yra specifinės armonikėlės, dažniau naudojamos armonikėlių orkestruose. Kartais vadinamos orkestrinėmis. Jų būna labai įvairių, nuo telpančių delne iki tokių, kurių matmenys siekia pusmetrį (bosinės).

Geriausia apsilankyti muzikos prekių parduotuvėje ir išsirinkti pagal kainą, patogumą (komfortas grojant irgi svarbu), skambesį, galų gale išvaizdą. Reikėtų rinktis iš rimtų, visame pasaulyje pripažintų firmų. Pirmaujančios firmos lūpinių armonikėlių srityje: Hohner (Vokietija), Suzuki (Japonija) ir Seydel (Vokietija). Hohner firmos armonikėlės beveik be išimties kokybiškos ir ganėtinai nebrangios. Standartiniai ir populiariausi modeliai Marine band Classic, Blues Harp, Big River Harp. Geresni modeliai Special 20, Pro Harp, Marine Band Deluxe. Pradedančiajam tinkamiausia C tonacija, nes dauguma pamokų ir pradžiamokslių yra parašyti C tonacijai. Toliau pagal populiarumą eina A, D, G, F tonacijos. Profesionaliai grojantys muzikantai turi 5 – 8 skirtingų tonacijų diatonines armonikėles arba vieną chromatinę.

Yra kelios taisyklės, kurių laikytis labai rekomenduojame. Svarbiausia – švara. Visada grojant įpučiame kažkiek seilių į armonikėlę, o tai ideali terpė bakterijoms veistis. Todėl po kiekvieno rimtesnio pagrojimo patartina armonikėlę lengvai iškratyti pakrečiant į delną. Gamintojas rekomenduoja armonikėlę retkarčiais praplauti vandeniu (nestipria vandens srove) ir po to gerai išdžiovinti. Taip pat, dėl higienos sumetimų, nesidalinkite armonikėle su kitais.

Armonikėlės ištakos siekia senovės Kiniją, kur jau prieš 5000 metų imperatorė Nyu-Kwa išrado instrumentą su virpančiais liežuvėliais. Šengu (tuo instrumentu) galima buvo groti tiek pučiant, tiek traukiant orą, tuo jis skyrėsi nuo visų to meto pučiamųjų instrumentų. Pirmieji dabartinę armonikėlės formą įgavę instrumentai pasirodė XIX a. pradžioje. Fridrichas Liudvikas Bušmanas sudėjo penkioliką švilpukų į kvadratinę 10x10cm dėžutę ir pavadino Buschmann Aura. Instrumentu galima buvo groti tik pučiant, tačiau dėl savo paprastumo jis išpopuliarėjo Vokietijoje ir Austrijoje. Kitą armonikėlės pirmtaką išrado žmogus, pavarde Richter (istoriniuose šaltiniuose išlikusi tik pavardė). Tai buvo 10 skylių diatoninė armonikėlė „Vamper“ su dviem komplektais liežuvėlių, taigi ja jau buvo galima groti ir traukiant, ne tik pučiant. Lyginant su Aura, Vamper buvo tik apie colį pločio – žymiai kompaktiškesnis instrumentas. Tačiau tuo laiku armonikėlė buvo daugiau susidomėjimo objektas nei pagarbos vertas instrumentas. Vokiečių laikrodininkas Mathias Hohner pradėjo laisvalaikiu gaminti armonikėles nuo 1850 metų. 1865 jis išsiuntė nedidelę partiją produkcijos į Ameriką savo pusbroliams. Armonikėlių puikus tonas, mažas dydis ir pagaminimo kokybė greitai užkariavo amerikiečių širdis ir neilgai trukus Amerikoje visi žinojo kas yra lūpinė armonikėlė.

Armonikėlės sandara laba paprasta. Svarbiausia dalis – liežuvėlių plokštelės, kurios ir atsakingos už garso atsiradimą. Viena plokštelė dalyvauja pučiant, kita – traukiant orą pro skylę. Korpuso paskirtis – nukreipti oro srovę tinkama kryptimi, na, o dangteliai reikalingi, kad laikytų visus elementus vienoje vietoje, apsaugotų trapius liežuvėlius nuo mechaninių pažeidimų bei sukurtų erdvę garsui rezonuoti. Medžiaga, iš kurios pagamintas korpusas, turi įtakos skambesiui. Štai medinis garsas charakterizuojamas kaip pilnas, sodraus tembro, o štai plastikas sukuria šiltą, tolygų skambesį. Metaliniai korpusai apibūdinami kaip itin šviesiai ir aiškiai skambantys. Liežuvėlio tonas tiesiogiai susijęs su medžiaga, iš kurios jis pagamintas. Plastikiniai liežuvėliai sutinkami tik vaikiškuose žaisluose, visose normaliose armonikėlėse naudojamas metalas, dažniausiai žalvaris.